Jau labai seniai mėginta sukurti dirbtinį pluoštą, panašų į natūralius pluoštus. Dar XVII a. anglų fizikas Robertas Hukas rašė, jog turėtų būti būdai, kaip dirbtiniu būdu gauti klijingą masę, panašią į tą, kurią išskiria šilkverpio vikšras. Pirmą kartą dirbtinis siūlas buvo gautas 1883 m. iš nitroceliuliozės tirpalo, perleidus jį pro mažutes kiaurymes. Šis pluoštas buvo pavadintas nitrošilku, bet šio pluošto gamyba nebuvo plačiai išvystyta, nes pluoštas buvo labai degus.

     Dirbtinis šilkas gaminamas iš eglių ir pušų medienos, kuri mechaniniu, cheminiu arba terminiu būdu sutrinama iki smulkiausių ją sudarančių gijų. Iš jų galima pagaminti tvirtesnį, geriau praleidžiantį orą bei sugeriantį drėgmę pluoštą, nei medvilnė ar drobė. Dirbtino šilko drabužiais domimasi ne tik dėl pigesnės gamybos žaliavos – dirbtinis šilkas sulaukia vis daugiau ir aukštosios mados kūrėjų dėmesio. Dirbtinio šilko audiniai, mišiniai bei kompleksiniai siūlai šiuo metu plačiai naudojami Lietuvos tekstilės pramonėje.

     SAVYBĖS:

     • Tai pats natūraliausias iš visų cheminių pluoštų.     

     • Savo savybėmis dirbtinis šilkas yra panašus į medvilnę, bet yra minkštesnis ir švelnesnis, geriau sugeria drėgmę ir dėl to yra labiau higieniškas pluoštas, ypač gerai praleidžia orą – leidžia kūnui „kvėpuoti“.

     • Audinys „vėsina“, kai karšta, yra švelnus, malonus kūnui, todėl rūbai iš dirbtinio šilko labai patogūs dėvėti vasarą.

     • Audinys yra lengvas ir minkštas, suteikia drabužiui prabangią išvaizdą.

     • Nesielektrina, todėl gerai tinka pamušaliniams audiniams

     • Pluoštas nejautrus saulės spindulių poveikiui.